Vanduo mieste

2011 m. liepos mėnesį stiprūs lietūs užtvindė Kopenhagos dalis. Miesto kanalizacijos sistema nepajėgė drenuoti vandens, kai per dvi valandas iškrito 135 mm kritulių. Kopenhagoje vandens problemos tuo nepasibaigė. Iškart po potvynio didelėje miesto dalyje ištisas savaites geriamasis vanduo buvo užterštas nešvarumais dėl vandentiekio magistralių remonto. Panašių su vandeniu susijusių problemų atsiranda ir kituose miestuose.

Daugiau nei trys ketvirtadaliai Europos gyventojų gyvena miestuose ir yra priklausomi nuo švaraus vandens tiekimo miestuose. Maždaug vienas penktadalis gėlo vandens Europoje tiekiama į visuomenines vandens sistemas – vanduo nukreipiamas į namų ūkius, smulkaus verslo įmones, viešbučius, biurus, ligonines, mokyklas ir kai kurias pramonės įmones.

Užtikrinti pastovų švaraus vandens tiekimą visuomenei nėra paprastas uždavinys. Tiekiant vandenį reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių, taip pat į gyventojų skaičių ir namų ūkių dydį, žemės paviršiaus fizinių charakteristikų pokyčius, vartotojų įpročius, ekonominio sektoriaus poreikius (pvz., turizmo veiklą), vandens cheminę sudėtį bei vandens laikymo ir transportavimo logistiką. Dėl klimato kaitos gali įvykti netikėti potvyniai, užeiti neįprasti karščiai arba vandens stokos laikotarpiai.

Norėdami išvengti vandens krizių miestuose turime efektyviai valdyti vandens išteklius kiekvienoje stadijoje: nuo švaraus vandens tiekimo iki jo įvairaus panaudojimo. Tai apima vandens naudojimo mažinimą, o taip pat naujus būdus vandeniui surinkti ir naudoti. Vandens išteklių valdymas turėtų būti geriau integruotas į platesnį miesto valdymą atsižvelgiant į vietos sąlygų ypatybes.

Vandens, kurį naudojame, kaina

Jau įrodyta, kad vien tik dėl technologinių pasiekimų ir naujų kainodaros sistemų labai sumažėjo namų ūkiuose sunaudojamo vandens, kuris paprastai sudaro 60–80 proc. visuomenės sunaudojamo vandens kiekio visoje Europoje. Buitinių prietaisų, pvz., skalbimo mašinų ir indaplovių, technologiniai tobulinimai padeda sumažinti vandens naudojimą nekeičiant įpročių arba supratimo apie problemas, susijusias su vandeniu.

Dar labiau sumažinti sąnaudas įmanoma pakeitus vandens naudojimą asmens higienai, kuriai namų ūkiuose sunaudojama 60 proc. vandens. Pavyzdžiui, bakelių pakeitimas tualetuose – tai pigus ir paprastas būdas sumažinti sunaudojamo vandens kiekį vienu litru vienam nuleidimui. Nedideli dušo sistemos pakeitimai, pavyzdžiui, vandens srovės aeravimas, taip pat mažina vandens sąnaudas.

Kaip nurodyta ES Vandens pagrindų direktyvoje, vandens kainą susiejus su vandens sąnaudomis galima skatinti taupiau naudoti vandenį. Anglijos ir Velso gyventojai, kurių būstuose įdiegta vandens sąnaudų apskaita, vandens sunaudoja maždaug 13 proc. mažiau nei būstuose, kuriuose vandens apskaitos nėra.

Pakartotinis lietaus ir buitinio vandens naudojimas

Tik 20 proc. vandens, tiekiamo į visuomeninę vandens tiekimo sistemą, sunaudojama naudingai. Kiti 80 proc. sugrįžta į aplinką, daugiausia kaip apdorotos nuotekos. Miestuose betoniniai ir sandarinti paviršiai paprastai nukreipia lietaus vandenį į kanalizacijos tinklus, kur jis susimaišo su nuotekomis. Tai neleidžia lietaus vandeniui įsiskverbti į dirvožemį ir atkurti požeminio vandens atsargų, kurias galima būtų panaudoti vėliau. Lietaus nuotekos dažnai patenka į vandens valymo įrenginius ir po to išleidžiamos į upes, paprastai toli už miestų. Įgyvendinus kai kuriuos pakeitimus miesto vandens sistemose, ir lietaus vandenį, ir nedaug užterštas nuotekas būtų galima grąžinti miesto vandens vartotojams.

Vienas iš šių pakeitimų – pakartotinis buitinio vandens naudojimas. Buitinis vanduo – tai visos buitinės nuotekos, kurios yra ne iš tualetų, o pavyzdžiui, nuotekos iš vonių, dušų, kriauklių ir virtuvių. Toks vanduo gali būti apdorojamas tiesiai vietoje arba visai neapdorojamas, jei jo kokybė gali būti prastesnė nei geriamojo vandens, pavyzdžiui, nuplovimui tualetuose.

Miestuose nuo stogų arba lietaus latakais tekantį vandenį galima surinkti į talpyklą ir po to šį vandenį panaudoti ten, kur nereikalingas geriamas vanduo, pavyzdžiui tualetuose, mašinų plovimui arba laistymui. Taip pat galima leisti jam nubėgti į žemę ir papildyti požeminio vandens atsargas. Tokios sistemos gali būti įdiegtos namų ūkiuose arba verslo įmonėse, ir jos nereikalauja keisti vartotojų vandens naudojimo įpročių. Yra ir daugiau būdų, kaip galima patobulinti vandens tiekimą, prieš jam pasiekiant gyvenamuosius pastatus.

Leidžiant miestuose vandeniui įsigerti į dirvą ir jam kauptis vandens telkiniuose, nauda yra didžiulė, pavyzdžiui, vietos gyventojams sukuriamos rekreacinės zonos arba vėsinimo efektas užėjus karščiams.

(c) ABC Open Wide Bay | flickr.com

Nuostolių mažinimas

Nuostoliai dėl vandens pratekėjimo gali būti labai dideli; Kroatijoje beveik 40 proc. tiekiamo vandens prarandama vandentiekio tinkluose. Pratekėjimo galima išvengti prižiūrint ir renovuojant vandentiekio tinklus, o taip pat naudojant naujas technologijas. Šiose technologijose galima naudoti jutiklius, kurie atpažįsta ir nustato vietą, iš kur sklinda būdingas pratekėjimo garsas, arba naudoti radijo signalus vandens tėkmei nustatyti. Šių technologijų naudojimas visuomeninėse vandentiekio sistemose leidžia išvengti papildomų sunkumų dėl pratekėjimo sąlygojamų vandens nuostolių, kai vandens poreikiai tenkinami tiekiant iš ribotų šaltinių. Tačiau vandentiekio tinklų renovacija gali pareikalauti didelių investicijų į infrastruktūrą.

Laikas veikti

Norint pasiekti, kad miestuose viešai tiekiamas vanduo būtų naudojamas taupiai, reikia ne tik įdiegti anksčiau minėtas priemones, bet ir padidinti visuomenės informuotumą apie vandens tausojimą.

Informuoti vietos gyventojus, verslui ir turizmui tiekiamo vandens vartojus galima įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, pateikiant informaciją tinklalapiuose, mokyklų mokymo programose, vietos valdžios leidžiamuose bukletuose ir masinėse informavimo priemonėse. Pavyzdžiui, buitinių prietaisų ekologiniai ženklai bei viešbučių ekologinis sertifikavimas vaidina svarbų vaidmenį didinant informuotumą ir padeda vartotojams priimti informacija pagrįstus sprendimus apie vandens išteklių naudojimo efektyvumą ir jų išsaugojimą.

Siekiant gėlo vandens išteklių tvaraus naudojimo, būtina imtis papildomų priemonių, didinančių vandens naudojimo miestuose tvarumą.