Maistui skirtiems pasėliams drėkinti sunaudojama pavojingai daug vandens

Maistas neatsiejamai susijęs su žmogaus gerove. Geras maistas padeda užtikrinti gerą sveikatą ir teikia malonumą valgant. Žemės ūkio produktų gamyba yra esminis kai kurių žmonių gyvenimo šaltinis ir visos ekonomikos ramstis.

Tačiau maisto gamyba reikalauja didelių vandens – tokio pat gyvybiškai svarbaus ištekliaus – sąnaudų. Žemės ūkio reikmėms sunaudojama 24 proc. viso Europoje gaunamo vandens, ir nors tai gali atrodyti ne tiek daug, palyginti su 44 proc. aušinimui sunaudojamo vandens energijos gamyboje, vandens naudojimo žemės ūkyje poveikis ištekliams yra kur kas didesnis. Aušinti naudojamas vanduo beveik visas grįžta į vandens telkinį, o žemės ūkyje naudojamo dažniausiai grįžta tik trečdalis.

Be to, žemės ūkio vandens sąnaudos pasiskirsčiusios labai nevienodai. Kai kuriuose pietiniuose Europos regionuose žemės ūkio vandens sąnaudos viršija 80 proc. viso gaunamo vandens. Daugiausia vandens sunaudojama vasarą, kai vandens turima mažiausiai, o tai daro dar didesnę žalą.

Paskutinėje EAA ataskaitoje „Vandens ištekliai Europoje. Vandens trūkumo ir sausrų problemų sprendimas“ kalbama apie didžiulį intensyvios vandens gavybos poveikį. Per didelis resursų sunaudojimas didina vandens trūkumo tikimybę sausrų metu. Be to, prastėja vandens kokybė (kadangi teršalai mažiau nukenksminami) ir į gėlo vandens telkinius pakrantėse gali patekti sūraus vandens. Jei vandens lygis smarkiai nukrinta arba vanduo visai išdžiūsta, gali būti stipriai paveiktos upių ir ežerų ekosistemos – pažeisti arba sunaikinti augalai ir gyvūnai.

Daugelyje pietinių Europos regionų rezultatai akivaizdūs. Pavyzdžiui:

• Turkijos Konijos baseine drėkinimui skirto vandens gavyba – daugeliu atveju vykdoma naudojant nelegaliai išgręžtus šulinius – stipriai sumažino antrojo didžiausio šalies ežero Tuzo vandens paviršiaus plotą;
• Graikijos Argolidės lygumoje sūraus vandens įtekėjimo sukelto užterštumo chloridu pasekmės didžiulės – augalų lapai nudeginti, pastebima defoliacija, gręžiniai išdžiūvo arba nebenaudojami dėl per didelio druskingumo;
• Kipre vandens trūkumas 2008 m. privertė importuoti vandenį tanklaiviais, nutraukti vandens tiekimą gyvenamiesiems rajonams ir stipriai padidinti jo kainas.
  

Ydingos paskatos

Kai kuriose Europos dalyse vandens naudojimas žemės ūkyje akivaizdžiai viršija natūralius resursus, tai rodo, kad vykdoma reglamentavimo ir kainų politika nepasitvirtino ir nepavyko efektyviai suvaldyti poreikių.

Ūkininkai renkasi intensyvaus drėkinimo metodus siekdami išlaikyti produktyvumą. Pavyzdžiui, Ispanijoje iš 14 proc. drėkinamų žemės ūkio teritorijų gaunama daugiau nei 60 proc. bendro žemės ūkio produktų kiekio.

Tačiau suprantama, kad ūkininkai imasi įrengti drėkinimo sistemas tik tuo atveju, jei mano, kad padidėjęs derlius atsvers drėkinimo sistemų diegimo kaštus ir didelį sunaudojamo vandens kiekį. Šiuo atžvilgiu nacionalinės ir Europos institucijos inicijavo neapgalvotas paskatas. Ūkininkai retai visiškai atlygina už sunaudotus išteklius ir didžiulių drėkinimo sistemų aplinkai daromą poveikį (ypač jei vandens naudojimą draudžiantys arba ribojantys įstatymai efektyviai neveikia). Iki naujausių reformų ES subsidijos dažnai skatindavo intensyvaus žemės drėkinimo reikalaujantį kultivavimą.

Vėliau sužinojus sunaudoto vandens apimtis, rezultatas gali būti stulbinantis. Ištyręs 2004 m. Ispanijoje taikytas keturių derlių drėkinimo procedūras, Pasaulio gamtos fondas (WWF) nustatė, kad beveik 1 mlrd. m³ vandens sunaudota ES nustatytas kvotas viršijančiam derliui išauginti. Tai atitinka daugiau kaip 16 mln. žmonių buityje sunaudojamo vandens kiekį.

Klimato kaita situaciją greičiausiai pablogins dar labiau. Pirmiausia, karštesnės, sausesnės vasaros didins įtampą dėl vandens išteklių trūkumo. Antra, ES ir jos šalys narės įsipareigojo užtikrinti, kad iki 2020 m. biologinis kuras sudarytų 10 proc. viso krovininio transporto kuro. Jei augantis bioenergijos poreikis bus tenkinamas naudojant pirmosios kartos derlių, tada žemės ūkyje sunaudojamo vandens kiekis dar labiau didės.

Ką pasirinkti?

Drėkinimas žemės ūkyje ypač svarbus kai kurių Europos dalių regioniniams ir nacionaliniams ūkiams. Kai kuriuose regionuose, nutraukus drėkinimą žemės ūkio naudmenos gali būti apleistos ir regiono ekonomika patirtų baisų sunkmetį. Todėl vanduo naudojamas žemės ūkyje privalo būti naudojamas kur kas efektyviau, siekiant užtikrinti pakankamą vandens kiekį ne tik laukams, bet ir žmonių poreikiams, sveikai aplinkai ir kitiems ekonominiams sektoriams.

Vandens kainodara yra pagrindinis mechanizmas, padedantis užtikrinti tokias vandens sąnaudas, kurios atspindėtų visuomeninių, ekonominių, aplinkosauginių ir socialinių siekių pusiausvyrą. Tyrimai rodo, jog jei kainos atspindėtų tikruosius kaštus, nelegali vandens gavyba būtų efektyviai kontroliuojama ir už vandenį būtų mokama pagal sunaudotą kiekį, žemdirbiai sumažintų drėkinimui naudojamo vandens kiekį arba imtųsi tam tikrų priemonių, kad vanduo būtų naudojamas efektyviai. Nacionalinės ir ES subsidijos gali suteikti papildomą paskatą vandens taupymo įrangai įsigyti.

Paskatinti žemdirbiai galėtų rinktis iš įvairiausių galimų technologijų, praktikų ir javų tipų, kad sumažintų sunaudojamo vandens kiekį. Vyriausybių vaidmuo ir čia esminis: jos turi skleisti informaciją, teikti patarimus ir mokymus, kad ūkininkai žinotų apie savo galimybes, taip pat remti tolesnius tyrimus. Ypatingas dėmesys turi būti skirtas užtikrinti, kad energiniai pasėliai atitiktų biokuro siekius ir sumažintų žemės ūkio vandens poreikius, o ne didintų juos.

Galiausiai, įdėję visas pastangas sumažinti poreikį, ūkiai taip pat galėtų pasinaudoti galimybe naudoti alternatyvius šaltinius. Pavyzdžiui, Kipre ir Ispanijoje pasėliams drėkinti buvo naudojamas išvalytas vanduo. Rezultatai teikia vilčių.