Article

Raudonieji plikšliužiai ir kitos nevietinės rūšys - Europos biologinė įvairovė nyksta nerimą keliančiu greičiu

Pakeisti kalbą

Ši svetainė turi ribotą funkcionalumą su javascript išjungtas. Prašome įsitikinkite, kad jūsų naršyklėje įjungtas JavaScript.

Article Paskelbta 2009-04-03 Paskutinį kartą keista 2021-05-11

Topics: Biologinė įvairovė. Ekosistemos Tam tikri regionai

Ar mėgstate dirbti sode? Jei taip ir jei gyvenate Vidurio ar Šiaurės Europoje, raudonieji plikšliužiai tikriausiai yra vieni iš jūsų priešų. Jūsų prieskoninius augalus ir daržoves nepaliaujamai puolančių šliužų, atrodo, neveikia jokios priemonės.

Raudonieji plikšliužiai ėmė plisti Europoje maždaug prieš 30 metų, jų kiaušinėliai buvo atgabenti vazoninių augalų žemėje. Ir šiandien tai tebėra vienas iš pagrindinių apkrėtimo zooparazitais būdų.

Raudonieji plikšliužiai yra tik vienas Europos biologinei įvairovei iškylančios grėsmės pavyzdys; daugybė nevietinių rūšių įsitvirtina ir plinta žemyne dėl žmogaus veiklos. Dauguma keliauja kaip „keleiviai be bilieto“ ir yra nesąmoningai gabenami po visą pasaulį. JT Biologinės įvairovės konvencijoje invazinių rūšių grėsmė įvardyta kaip viena iš pagrindinių grėsmių biologinei įvairovei visame pasaulyje.

Nevietinių rūšių kelionės į naujas vietas prasidėjo kartu su žmonių kelionėmis ir prekyba. Nuo XVII a. intensyvėjanti prekyba, naujų žemių tyrinėjimai ir kolonizacija dar labiau paskatino invaziją, pvz., tada laivais iš Azijos į Europą pirmą kartą atkeliavo rudosios žiurkės.

Europoje užregistruota apytikriai 10 000 nevietinių rūšių. Kai kurios iš jų, pvz., bulvės ir pomidorai, buvo užveistos sąmoningai ir šiandien turi ekonominę reikšmę. Kitos, vadinamos invazinėmis nevietinėmis rūšimis, kelia rimtų problemų kaip sodininkystės, žemės ūkio ar miškininkystės kenkėjai arba kaip statinius (pvz., namus ar užtvankas) naikinančios rūšys.

Be to, invazinės nevietinės rūšys keičia ekosistemas, kuriose apsigyvena, ir veikia kitas tose ekosistemose esančias rūšis. Pavyzdžiui, neseniai atliktas tyrimas parodė, kad rūgtis, atvežta į Europą XIX a. iš rytų Azijos kaip dekoratyvinis augalas, yra greitai besidauginantis invazinis augalas, darantis didelę žalą vietinėms augalų ir vabzdžių rūšims Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje.

Raudonasis plikšliužis, moksliškai vadinamas Arion lusitanicus, dar žinomas „Ispaniško šliužo“ pavadinimu, nes yra kilęs iš Iberijos pusiasalio. Tai labai greitai plintantys šliužai hermafroditai. Jie ėda silpnesnius vietinius juoduosius šliužus, nes yra agresyvesni.

Kaina

Invazinės nevietinės rūšys dažnai pridaro didelių išlaidų savo naujiesiems namams. Nevietinės piktžolės mažina Europos kultūrų derlių, o guobų maras, sukeltas nevietinio grybelio, nuniokojo guobas vidurio Europos miškuose. Į Jungtinę Karalystę iš Amerikos atvežtos pilkosios voverės ne tik išstumia vietines paprastąsias voveres, bet ir kenkia spygliuočiams bei mažina jų medienos vertę.

JAV atlikti skaičiavimai rodo, kad invazinių nevietinių rūšių padaroma žala ir jų kontrolė kasmet valstybei kainuoja 80 mljrd. eurų. Pirminiais skaičiavimais Europoje tam išleidžiama per 10 mljrd. eurų per metus. Į šią sumą neįskaičiuota reikšmingų žmogaus patogenų (pvz., ŽIV ar gripo) ar didžiulių gyvūnų ligų protrūkių kaina.

Nustatytų invazinių rūšių kontroliavimo (mažinimo ar naikinimo) priemones sunku, sudėtinga ir brangu įgyvendinti.

Europos Komisija finansuoja valstybių narių gamtos valdymo projektus pagal ES reglamentą dėl aplinkos finansinio instrumento LIFE. LIFE programos lėšos vis dažniau naudojamos invazinėms nevietinėms rūšims skirtiems projektams, kurių trejų metų biudžetas siekia 14 mln. eurų.

Biologinė įvairovė – platesnis kontekstas

Biologinė įvairovė reiškia gyvybės įvairovę Žemėje. Tai planetos gamtos turtai ir mūsų gyvenimo bei gerovės pamatas. Biologinė įvairovė teikia mums gyvybiškai svarbius dalykus, pavyzdžiui, vandenį, kurį geriame, ir orą, kuriuo kvėpuojame. Ji prisideda prie augalų apdulkinimo, maisto atsiradimo ant mūsų stalo, klimato dėsningumų reguliavimo ir atliekų šalinimo.

Jei nebūtų biologinės įvairovės, mes neišgyventume. Todėl ją galime laikyti tarsi planetos mums teikiamu draudimo garantu. Jos vertę galima palyginti su finansų rinkomis: rūšių išteklių diversifikavimas, lygiai kaip ir vertybinių popierių diversifikavimas, gali padėti apsisaugoti nuo neramumų.

Šiuo metu biologinė įvairovė nyksta neraminančiais tempais daugiausia dėl to, kad mes netinkamai naudojamės gamta siekdami išlaikyti gamybą, vartojimą ir prekybą globalizacijos sąlygomis. Pagrindinės biologinės įvairovės nykimo priežastys – buveinių praradimas ir fragmentacija dėl miškų ir kitų gamtinių plotų naikinimo, statybų, kelių ir žemės ūkio tikslais, šlapžemių sausinimas ir upių užtvenkimas žemės ūkio reikmėms, žuvies išteklių naikinimas jūrose.

Invazines nevietines rūšis daugelis gamtosaugininkų laiko antra didžiausia grėsme biologinei įvairovei visame pasaulyje. Šios rūšys – tiek sąmoningai užveistos, tiek atsiradusios atsitiktinai gali sukelti sumaištį žmonėms, ekosistemoms ir vietinėms augalų bei gyvūnų rūšims. Numatoma, kad šiame šimtmetyje invazinių rūšių problema taps dar aktualesnė dėl klimato kaitos ir prekybos bei turizmo plėtros.

Kitos svarbiausios grėsmės biologinei įvairovei kyla dėl taršos, klimato kaitos ir išteklių pereikvojimo. Prognozuojama, kad pasaulio gyventojų skaičius išaugs nuo šiandieninių 6,7 mljrd. iki 9 mljrd. 2050 m. ir dabartinių grėsmių poveikis biologinei įvairovei stiprės, o nuostoliai didės.

Invazinės nevietinės rūšys ir Europa – didėjantis poveikis

Nevietinių rūšių galima rasti visose Europos ekosistemose. Globalizacija, ypač intensyvėjanti prekyba ir turizmas, paskatino į Europą atkeliaujančių nevietinių rūšių skaičiaus ir įvairovės didėjimą.

Ypač veikiamos jūrų ir pakrančių teritorijos dėl laivybos intensyvėjimo ir atskirtų teritorijų sujungimo kanalais – Suecas išlieka reikšmingas naujų rūšių patekimo į Viduržemio jūrą kelias. Iš laivų išleidžiamas balastinis vanduo yra toks reikšmingas naujų organizmų šaltinis, kad buvo pasirašyta Tarptautinė konvencija dėl laivų balastinio vandens ir nuosėdų kontrolės ir valdymo siekiant užkirsti kelią kenksmingų vandens organizmų ir patogenų perkėlimui, tokiu būdu sumažinant tokį perkėlimą iki minimumo ir galiausiai jį panaikinant.

Kontrolės priemonės

Veiksmingiausia apsaugos nuo invazinių nevietinių rūšių prevencinė priemonė yra pasienio kontrolė, neleidžianti patekti naujoms rūšims. Kitas žingsnis – ankstyvas nustatymas ir kontrolė.

Ryškus pavyzdys yra lankinis barštis (lot. Heracleum mantegazzianum), atvežtas į Europą kaip dekoratyvinis augalas XIX a. Dabar jis labai paplitęs ganyklose, šalia geležinkelių, automobilių kelių bei upių, todėl vietos valdžios įstaigos deda dideles pastangas kad išnaikintų didelius šio augalo sąžalynus, kurie išstumia vietinius augalus. Be to, tai nuodingas augalas, kurio tiesioginis sąlytis su oda gali sukelti stiprų dermatitą. Šiandien šį didžiulį augalą augantį Europoje vargu ar įmanoma išnaikinti, nors jei veiksmų būtų imtasi anksčiau (iki 6 dešimtmečio), galimybių būtų buvę daugiau.

Europos Komisija neseniai paskelbtame komunikate dėl biologinės įvairovės pabrėžė, kad invazinių nevietinių rūšių atžvilgiu būtina turėti ankstyvojo įspėjimo mechanizmą. Atsiliepdama į tai EAA kartu su savo narių ir bendradarbiaujančių šalių tinklu planuoja įsteigti visos Europos informacinę sistemą naujoms ir besiplečiančioms invazijoms identifikuoti, nustatyti ir įvertinti bei reaguoti į jas.

„Labiausiai ieškomų” sąrašas

Nevietinės rūšys būna įvairiausių formų ir dydžių. Kai kurios užveisiamos sąmoningai ir turi ekonominę reikšmę, kitų poveikis nedidelis, tačiau nemažai rūšių yra tikra nelaimė. Todėl pirmasis žingsnis kuriant kontrolės ir valdymo priemones yra nustatyti agresyviausias rūšis, kad į jas būtų galima sutelkti pastangas.

Norint geriau suprasti, kas tai yra invazinės nevietinės rūšys ir koks jų poveikis Europos biologinei įvairovei, EAA, pasitelkusi ekspertus, sudarė pavojingiausių invazinių nevietinių rūšių, keliančių grėsmę Europos biologinei įvairovei, sąrašą.

Šiuo metu sąraše yra 163 rūšys arba rūšių grupės. Rūšis įtraukiama į sąrašą, jei ji labai paplitusi ir (ar) naujosiose buveinėse kelia didelių problemų biologinei įvairovei ir ekosistemoms.

Sąraše esančios rūšys, iš kurių gausiausi induočiai augalai (39 pozicijos), turi didelę įtaką vietinei biologinei įvairovei genetiniu, rūšiniu ar ekosisteminiu lygmenimis. Be to, daugelis veikia žmonių sveikatą ir ekonomiką. Nuo 1950 m. kasmet vidutiniškai daugiau nei viena sąrašo rūšis įsigali, o akivaizdžių ženklų, kad padėtis gerėtų nėra ( 1 pav.).

Sąraše esančios rūšys kilusios iš daugelio pasaulio vietų, visų pirma iš Azijos ir Šiaurės Amerikos ( 2 pav.). Tačiau daugelis yra kilusios iš vienos Europos vietos, bet perkeltos į kitą žemyno vietą.

1 pav. / Pavojingiausių invazinių nevietinių rūšių, keliančių grėsmę biologinei įvairovei, įsigalėjimas visos Europos regione. Šaltinis: EAA, 2007.

2 pav. / Pavojingiausių sausumos ir gėlavandenių invazinių rūšių, keliančių grėsmę Europos biologinei įvairovei, kilmės vietos. Šaltinis: EAA, 2007.

Žvilgsnis į priekį

Kovos su invazinėmis nevietinėmis rūšimis priemonės apima valdymo ir atkūrimo priemones, kurios paprastai sunkiai įgyvendinamos ir brangios.

Pvz., raudonųjų plikšliužių kontrolės priemones sudėtinga įgyvendinti , nes dažnai jos turi tik vietinį ir laikiną poveikį.

ES jau bandoma kovoti su invazinėmis nevietinėmis rūšimis valdymo ir atkūrimo priemonėmis, finansuojamomis pagal LIFE programą.

1992–2002 m. invazinių rūšių projektams skirta 40 mln. eurų ir šis finansavimas auga. Be to, ES finansuoja šių rūšių tyrimus pagal mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programą.

Invazinių nevietinių rūšių problema niekur neišnyksta. Globalizacija ir klimato kaita (rūšys persikelia dėl vietinės buveinės pokyčių) reiškia, kad mes vis dažniau susidursime su šiomis rūšimis. Todėl būtinas didesnis visuomenės ir politikų supratimas, skirti išteklių pagrindiniams invazinių nevietinių rūšių patekimo keliams kontroliuoti , rizikos zonų monitoringui, kad būtų galima anksti nustatyti šių rūšių atsiradimą, ir pasirengti nedelsiant naikinti nepageidaujamas rūšis.

Literatūra

DAISIE, 2008. Delivering Alien Invasive Species Inventories for Europe.

EEA, 2007. Europe's environment — The fourth assessment. Copenhagen.

European Commission, 2006. Communication from the Commission. Halting the loss of Biodiversity by 2010 — and beyond. Sustaining ecosystem services for human well-being. COM/2006/0216 final.

IMO, 2004. International Maritime Organisation. Conventions.

Kettunen, Genovesi, Gollash, Pagad, Starfinger, ten Brink & Shine, work in progress.

Scalera, R., 2008. How much is Europe spending for invasive alien species? Report to EEA.

Weidema, I., 2000. Introduced Species in the Nordic Countries. Nord Environment 2000:13.