Jei šaltinis išdžius - Prisitaikymas prie klimato kaitos ir vanduo

2008 m. pavasarį vandens lygis Barselonos rezervuaruose buvo toks žemas, kad imta planuoti atsigabenti vandens iš kitur. Numatyta, kad šešiais laivais bus atgabentas gėlo vandens kiekis, kurio pakaks užpildyti dešimt olimpinių baseinų, už apytikriai 22 mln. eurų. Gėlas vanduo turėjo atkeliauti iš Taragonos Pietų Katalonijoje, Marselio ir Almerijos – vienos iš sausiausių Pietų Ispanijos teritorijų. Laimei, gegužę daug lijo, rezervuarai buvo pakankamai pripildyti ir planai buvo atidėti. Tačiau ir toliau tęsiasi diskusijos dėl vandens nukreipimo iš Ebro upės ir netgi Reino Prancūzijoje(¹).

Kipras išgyvena katastrofišką sausrą. Gėlo vandens poreikis pastaruosius 17 metų augo ir dabar siekia per 100 mln. m³ per metus. Tačiau paskutinius trejus metus turėta tik atitinkamai po 24, 39 ir 19 mln. m³.

Siekiant įveikti vandens krizę praėjusią vasarą gėlo vandens buvo atplukdyta iš Graikijos. Iki 2008 m. rugsėjo 29 d. jau buvo atplaukę 29 laivai iš Graikijos. Kipro Vyriausybė buvo priversta taikyti ypatingąsias priemones, įskaitant vandens tiekimo sumažinimą 30 proc.

Turkijos vandentvarkos institucijos duomenimis, praėjusią vasarą vandens lygis šalyje nuolat krito. Rezervuarai, iš kurių tiekiamas geriamasis vanduo Stambului, buvo užpildyti tik 28 proc.; Ankaros rezervuarai, aprūpinantys vandeniu 4 mln. žmonių, – tik 1 proc.

Kretos vandens tarnybos ataskaita atskleidžia neraminantį salos gruntinio vandens išteklių vaizdą. Nuo 2005 m. vandeningųjų horizontų – požeminių rezervuarų – lygis nukrito 15 metrų dėl per intensyvaus siurbimo. Pradėjo sunktis jūros vanduo, kuris teršia likusias atsargas.

Vandens gėlinimas turės didelę reikšmę ateities vandentvarkai, tačiau sūraus vandens pavertimo geriamuoju vandeniu procesas reikalauja labai daug energijos. Kai kurie įrenginiai dabar veikia naudodami saulės energiją ir tai teigiamas žingsnis. Vis dėlto gėlinimas išlieka brangi veikla. Be to, sūrymas – šio proceso šalutinis produktas – sunkiai šalinamas ir gali kenkti aplinkai.

„Vasarą temperatūra čia dažnai pakyla virš 40°C, o oras gali būti labai drėgnas“, – sako Stambulo gyventojas Barış. – Dabar vietos valdžia mus įspėja ir paprastai informuoja, kiek laiko nebus vandens, todėl galime susiplanuoti. Tačiau neatrodo, kad pati vandens trūkumo problema būtų sprendžiama – manau, kad jie negali priversti dangaus lyti.“

Turkijos regioninės ir nacionalinės institucijos galėtų geriau valdyti vandens išteklius. Tai reiškia, kad reikia imtis priemonių vandens paklausai mažinti ir valdyti užuot tiesiog bandžius didinti vandens tiekimą.

Vandens pagrindų direktyva – kertinis teisinis dokumentas, reguliuojantis Europos vandenį – įpareigoja valstybes nares taikyti vandens paslaugų kainodarą kaip efektyvią priemonę, skatinančią vandens taupymą. Iš tiesų vandens kainos yra vienas iš veiksmingiausių būdų, veikiančių vandens vartojimo įpročius. Tačiau efektyvus vandens valdymas turi apimti ir pastangas mažinti vandens nuostolius bei teikti informaciją apie vandens taupymą.

Pagaliau, norėdami prisitaikyti turime dar kartą apsvarstyti, kur ir kaip mes gyvename dabar ir kaip gyvensime ateityje. Iš kur gausime vandens? Kaip apsisaugosime nuo ekstremalių situacijų?

Žemės dangai skirtos EAA studijos rodo, kad daugiausia statybų vykdoma pakrantėse. EAA ataskaitoje „Kintantis Europos pakrančių veidas“, apie „Viduržemio sieną“, pažymima, kad 50 proc. Viduržemio pakrantės yra užstatyta. Daugelyje tokių vietovių jau dabar yra vandens trūkumo ir sausros problema. Daugiau apartamentų, daugiau turistų ir daugiau golfo laukų reiškia didesnį vandens poreikį. Sparčiai vyksta statybos ir Šiaurės bei Vakarų Europos pakrantėse, kur galima tikėtis dažnesnių potvynių.

Prisitaikymo koncepcijos įtraukimas į pagrindines ES politikas iki šiol buvo ribotas. Tačiau 2009 m. Europos Komisija turėtų paskelbti Baltąją knygą prisitaikymo klausimu. Neseniai parengtoje EAA ataskaitoje nurodoma, kad tik septynios iš 32 EAA šalių iki šiol yra patvirtinusios nacionalines prisitaikymo prie klimato kaitos strategijas. Tačiau visos ES valstybės narės, atsižvelgdamos į savo šalies padėtį, rengia, plėtoja ir įgyvendina nacionalines priemones.

Kol kas dar nėra jungtinių pastangų, būtinų veiksmingam prisitaikymui, tačiau procesas jau prasideda.