EEA pranešimas spaudai - Kopenhaga, pirmadienis, 2006 m. liepos 3 d.

Greitu laiku kritinę ribą pasieksianti Europos pakrančių aplinkos būklė

Nustatytas poveikis aplinkai, milijonams gyventojų, kaip kasmet, patraukus atostogauti prie jūros

Remiantis naująja šiandien Kopenhagoje paskelbta Europos aplinkos apsaugos agentūros (EEA) ataskaita, unikaliai Europos pakrančių aplinkai dėl savo populiarumo gresia vis didesnis pavojus.

Ataskaitoje „Europos pakrančių zonų besikeičiantis veidas“ pranešama, kad daugiausia dėl laisvalaikio ir turizmo įmonių ūmiai paspartėjusio pakrančių naudojimo kyla grėsmė, kad bus sunaikinta trapi pakrančių ekosistemų pusiausvyra.

Nuo XX–ojo amžiaus pradžios, pavyzdžiui, išnyko maždaug du trečdaliai Europos pelkių (kurių didelė dalis yra pakrančių zonose). Ataskaitoje teigiama, kad Viduržemio jūros pakrančių plėtra paskatino atsirasti vadinamąją „Viduržemio jūros sieną“, kur daugiau kaip 50 proc. pakrantės zonos vyrauja betoniniai statiniai. „Mūsų pakrantės yra gausiausią ir įvairiausią augaliją bei gyvūniją turinčios ekosistemos.“ Pasak EEA vykdančiosios direktorės profesorės Jacqueline McGlade, „Pakrantės taip pat yra ekonominiai Europos vartai. Jos sudaro daugelio įmonių struktūros dalį ir yra gyvybiškai svarbios mūsų gyvenimo kokybei“.

„Kita vertus, norėdami apsaugoti mūsų pakrančių vietoves, turime jas vertinti ne kaip poilsio vietas arba transporto kelius su neišsemiamomis statybų, apgyvendinimo, poilsio ir laivininkystės galimybėmis, tačiau kaip trapią sistemą, sudarytą iš daugelio esminių bendrijų gamtovaizdžių ir jų teikiamos naudos“, teigia profesorė McGlade.

Ataskaitoje nurodoma, kad gyventojų tankumas Europos pakrantėse yra didesnis ir toliau auga greičiau negu vidaus žemyne. 1990–2000 m. užstatytų teritorijų (visų pirma, keliais ir statiniais) pakrančių zonose pagausėjo beveik visose Europos šalyse.

Sparčiausiai pakrantės keitėsi Portugalijoje (34 proc. padidėjimas per dešimt metų), Airijoje (27 proc.), Ispanijoje (18 proc.), šiek tiek lėčiau – Prancūzijoje, Italijoje ir Graikijoje. Labiausiai nukentėjo vakarinio Viduržemio jūros regiono pajūrys. Ekonomikos restruktūrizavimas, kuris buvo daugiausia atliekamas ES lėšomis, paskatino infrastruktūros vystymąsi, o tai savo ruožtu paskatino rezidencijų plėtimąsi.

Klimato kaita, senėjanti ir gausesnė visuomenė, daugiau laisvalaikio galimybių ir pigiau kainuojančios kelionės – veikiama visų šių aplinkybių Europos pakrantė gali patekti į kritinę būklę, teigiama ataskaitoje.

„Pagalvokite, kokios reikia infrastruktūros, kad viena šeima iš Šiaurės Europos galėtų nuvykti į Ispanijos paplūdimį: politika ir subsidijos transporto srityje, susitarimai dėl pasų ir finansavimas – tai tik keletas pavyzdžių. Dabar pagalvokite, kaip veikiama paskirties vieta. Kaip turistai, mes galbūt prisidedame prie vietos pajamų ir užimtumo gerinimo, tačiau mes taip pat teršiame ir darome žalą ekosistemoms vietovėse, kurios nėra labai gerai apsaugotos teisės aktais ir kurios yra nepritaikytos būti taip intensyviai naudojamos.“ Pasak profesorės McGlade, nors poveikis gali būti ir vietinės reikšmės, veiksmų ir sprendimų reikia imtis visos Europos mastu.

Nepaisant padėties sudėtingumo, buvo pasiūlyta naujų būdų, kaip spręsti pakrančių problemas, vadovaujantis visuminiu požiūriu, kuriuo mūsų pakrantės įsivaizduojamos kaip upių ir jų baseinų, pakrančių zonų ir jūrų regionų mozaikos. Ataskaitoje teigiama, kad šiuo metu įgyvendinamas Europos Komisijos 2006 m. peržiūrėtas „integruotas pakrančių zonų valdymas“ (IPZV) yra sveikintina iniciatyva.

„Buvo parengta daug Europos pakrantės apsaugos politinių iniciatyvų, tačiau jos niekada nebuvo įgyvendinamos integruotai. IPZV dalyvauja visos atitinkamos interesų grupės ir numatoma ilgalaikė pastangų pakrančių zonoje subalansuoti plėtros poreikius ir pagrindinių išteklių, kurie palaiko pakrančių ekonomiką, apsaugą perspektyva.“ Pasak profesorės McGlade, IPZV taip pat atsižvelgiama į visuomenės susirūpinimą dėl prastėjančios Europos pakrantės aplinkos, socialinių ir ekonominių bei kultūrinių sąlygų būklės.

Pastabos leidėjui:

Visą ataskaitą rasite EEA tinklalapyje adresu: http://reports.eea.europa.eu/eea_report_2006_6/en

Daugiau informacijos apie EEA rasite mūsų tinklalapyje adresu: http://www.eea.europa.eu

Faktai Europos pakrantės tema

• 80 proc. vandenyno teršalų priežastis – žmonių veikla sausumoje;
• Pakrančių zonos yra tankiau apgyvendintos negu vidaus žemynas. Europoje gyventojų tankumas pakrančių regionuose (NUTS3) vidutiniškai yra 10 proc. didesnis negu vidaus žemyne. Tačiau kai kuriose šalyse šis skaičius gali siekti 50 procentų. Kai kuriuose regionuose pakrančių gyventojų tankumas yra bent penkis kartus didesnis už vidutinį Europos tankumą.
• 1990–2000 m. užstatytų teritorijų plotas didėjo 190 km2 per metus. Dėl negrįžtamo įprasto žemės paviršiaus pakeitimo į miestus ir infrastruktūras pobūdžio, šios užstatytos teritorijos yra viena iš pagrindinių pakrančių zonų tvarumui kylančių grėsmių. 61 proc. visos pakrančių žemės, paverstos užstatyta teritorija, buvo skirta namų statybai, paslaugų teikimui ir laisvalaikio veiklai.
• 1960–1980 m. invazinių rūšių skaičius Europos jūrose, ypač Viduržemio jūroje, ženkliai išaugo. Jų poveikį vietos pakrančių ekosistemoms tampa vis sunkiau kontroliuoti ir tai kainuoja vis daugiau. Yra gerai žinomas medūzos Mnemiopsis leydyi atvejis. Jų populiacija staiga išaugo devintojo dešimtmečio pabaigoje, po to, kai medūzos pateko į laivų balastinius vandenis. Dėl šios priežasties Juodojoje jūroje buvo padaryta žala žuvims, austrėms ir net vietos medūzų populiacijoms (EEA, 2005b). Medūzos sugebėjo patekti net į priėjimo prie jūros neturinčią Kaspijos jūrą, padarydamos rimtos žalos visai ekosistemai (Karpinsky et al., 2005).
• Nuo 19–ojo amžiaus pabaigos bendra jūros paviršiaus temperatūra vidutiniškai išaugo 0.6 °C. Dėl jūros atšilimo persiskirstė ir išnyko kai kurie jūros organizmai, dažniau pasitaiko anomalaus ir toksinio fitoplanktono žydėjimo atvejų.