Kur tik norit – tik ne mano teritorijoje — Tarptautinis atliekų gabenimas ir aplinka

Europoje pavojingų ir problemiškų atliekų gabenimą reguliuoja turimi teisės aktai. Tačiau reikalingi išsamesni duomenys apie šių teisės aktų efektyvumą mažinant apkrovą aplinkai.

Reikšmingas pavyzdys – elektronikos atliekos, kurios laikomos pavojingomis. Afrikoje ir Azijoje jos dažnai ardomos nenaudojant asmens apsaugos priemonių ar netaikant taršos kontrolės, arba naudojant nepakankamai priemonių bei kontrolės. Siekiant išgauti metalus, komponentai dažnai deginami atvirame ore, todėl išsiskiria pelenų dalelės, kuriose yra sunkiųjų metalų bei kitų nuodingų medžiagų. Dėl to didėja pavojus žmonių sveikatai bei maisto, dirvos ir paviršinių vandenų užterštumo rizika.

Neturime aiškaus vaizdo, kaip elektros ir elektroninės įrangos atliekos keliauja Europoje ir už jos ribų, iš dalies todėl, kad gabenant tokias atliekas naudojami dviprasmiški kodai. Sunku pasakyti, ar televizorius eksportuojamas kaip naudotas prietaisas, kas yra priimtina, ar kaip šalinti skirta atlieka, kas nėra priimtina. Apskritai, draudžiama išvežti minėtas atliekas iš ES į šalis, kurios nėra EBPO narės. Tačiau tebeveikiančio televizoriaus eksportas yra visiškai priimtinas.

Yra užregistruota atvejų, kai šio draudimo nebuvo laikomasi. Iš tiesų, atrodo, kad didelė dalis naudotų televizorių, kompiuterių, monitorių ir telefonų aparatų, eksportuojamų į EBPO nepriklausančias šalis, yra atliekos, nupirktos tam, kad iš jų būtų galima išimti minėtus komponentus ir elementus.

Jei ES negali reikiamai užtikrinti, kad būtų laikomasi draudimo eksportuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekas į EBPO nepriklausančias šalis, tai gali labai pakenkti Bazelio konvencija nustatyto draudimo ratifikavimui pasauliniu mastu.

Nepaisant sunkumų, su kuriais susiduriama randant, tikrinant ir analizuojant atliekų duomenis, EAA drauge su Europos medžiagų ir atliekų srautų valdymo teminiu centru atliko atliekų gabenimo iš ES į kitus regionus analizę.

Naudojantis Europos prekybos statistiniais duomenimis galima nustatyti naudotų elektros ir elektronikos prietaisų eksporto iš ES į kitus regionus kiekius, dydį ir vertę ( 1 pav.).

2005 m. iš ES į Afrikos šalis buvo išvežta per 15 000 tonų spalvotų televizorių. Vien į Nigeriją, Ganą ir Egiptą kasdien būdavo atgabenama po tūkstantį televizorių. Vidutinė į Afriką eksportuotų spalvotų televizorių vertė labai maža: visos Afrikos mastu vidutinė vieneto kaina buvo 64 eurai, o minėtoms trims šalims – vidutiniškai 28 eurai. Palyginimui galima pasakyti, kad vidutinė Europoje parduodamo televizoriaus kaina yra 350 eurų.

Maža į Afriką siunčiamų televizorių kaina leidžia manyti, kad didžiąją šių eksportuojamų prekių dalį sudaro naudoti prietaisai ir tikėtina, kad dauguma yra atliekos.

Kadangi tai yra vien televizorių duomenys, tikėtina, kad bendra naudotų kompiuterių, mobiliojo ryšio telefonų, kompaktinių diskų grotuvų ir kt. prietaisų eksporto į šiuos regionus apimtis yra žymiai didesnė. Tai leidžia manyti, kad ES draudimo prekiauti pavojingomis atliekomis su šalimis, nesančiomis EBPO narėmis, nesilaikoma.

1995–2007 m. nepavojingų atliekų (popieriaus, plastiko ir metalų) išvežimo iš ES, daugiausia į Aziją, ypač Kiniją, apimtys labai išaugo ( 2 pav.).

Į Aziją eksportuojamų popieriaus atliekų kiekis padidėjo dešimt kartų. Atliekų gabenimas ES viduje irgi išaugo, bet žymai mažiau.

2007 m. į Aziją išvežta tiek pat popieriaus atliekų, kiek iš vienos ES valstybės narės į kitą. ES viduje gabenamų metalų kiekiai viršijo į Aziją išvežamus kiekius.

2 pav. / Popieriaus atliekų, kaip nepavojingų atliekų rūšies, gabenimo į ES ir iš ES  dinamika 1995–2007 m. Šaltinis: EAA.

Jau daugiau nei dešimtmetį žaliavų kainos yra labai pakilusios ir tai, savo ruožtu, padidino antrinių žaliavų, gaunamų perdirbant atliekas, kainą.

Metalų, popieriaus, plastiko ir kitos atliekos iš Europos maitina kylančią Azijos ekonomiką, kuriai nepakanka pirminių žaliavų.

ES teisės aktai (pvz., Pakuočių direktyva), reikalaujantys, kad valstybės narės užtikrintų tam tikrą perdirbimo lygį, taip pat netiesiogiai skatina perdirbamų medžiagų siuntimą.

ES nustatytos konkrečios perdirbimo normos atvedė prie tinkamų perdirbti atliekų kiekių didėjimo rinkoje. Pavyzdžiui, perdirbamų popieriaus ir kartono pakuočių atliekų kiekis 1997–2005 m. išaugo nuo 24 iki 30 mln. tonų. Tuo pačiu laikotarpiu perdirbamų plastiko pakuočių kiekis padidėjo nuo 10 iki 14 mln. tonų. Ar tai naudinga aplinkai?

Apskritai antrinių žaliavų naudojimas vietoj pirminių žaliavų naudingas aplinkai. Pavyzdžiui, kilogramui popieriaus pagaminti iš antrinių žaliavų reikia perpus mažiau energijos nei gaminant iš pirminių medžiagų. Gaminant aliuminį iš perdirbto aliuminio, sunaudojama tik 5 proc. energijos, kurios prireiktų naudojant pirmines žaliavas.

Todėl perdirbimas reikšmingai prisideda prie CO₂ išmetimų, susijusių su energetika, ir kitų aplinkosaugos problemų mažinimo.

Tačiau mes dažnai nežinome, kas nutinka su atliekomis po to, kai jos išplukdomos iš Europos uosto, todėl negalime pasakyti, ar tam tikra siunta ir atliekų gabenimas apskritai kenkia aplinkai, ar ne.

ES teritorijoje apie atliekų gabenimą į kitą valstybę narę šalinti ir apie pavojingų bei problemiškų atliekų gabenimą naudoti kitoje valstybėje būtina pranešti tos valstybės nacionalinėms institucijoms. Ši nacionalinio notifikavimo procedūra labai detalizuota. Tačiau Europos Komisijai pateikiami tik apibendrinti gabenimo duomenys, todėl nėra aiškaus vaizdo ES lygmeniu.

Jei būtų pranešama išsamesnė informacija, ypač apie gabenamų atliekų rūšis, būtų galima geriau įvertinti šio gabenimo aplinkosaugines ir ekonomines pasekmes. Tai padėtų nustatyti, kas skatina atliekų pervežimą – geresnės galimybės perdirbti, didesni pajėgumai ar efektyvesnė kainodara. Mes geriau suprastume, koks žemesnių standartų, trūkstamų teisės aktų ir prastesnės vykdymo priežiūros, kaip veiksnių, skatinančių gabenimą į mažiaus išsivysčiusius regionus, vaidmuo. Be to, aiškesnis teisėtų pervežimų ES teritorijoje vaizdas leistų geriau suvokti neteisėto gabenimo mastą.