Gyvsidabris: nuolatinis pavojus aplinkai ir žmonių sveikatai

Gyvsidabrio natūraliai yra aplinkoje, bet paprastai jis saugiai glūdi mineralinėse medžiagose ir nekelia didesnės rizikos. Problema kyla dėl žmogaus veiklos, dėl kurios didelis gyvsidabrio kiekis išleidžiamas į aplinką, ir šis gyvsidabris po to gali laisvai cirkuliuoti tūkstančius metų. Labiausiai rūpestį kelia gyvsidabris vandenyje ir nuosėdose, nes jis yra labai toksiškas, jį gali lengvai pasisavinti gyvūnai, todėl jis patenka į žmonių maisto grandinę. Pasaulio sveikatos organizacija nustatė 10 cheminių medžiagų, kurios kelia didžiausią pavojų visuomenės sveikatai; keturios iš jų yra sunkieji metalai: kadmis, gyvsidabris, švinas ir arsenas.

Ilgą laiką gyvsidabrį naudojant žmogaus reikmėms, į aplinką buvo išleista šimtai tūkstančių tonų gyvsidabrio. Gyvsidabrio kiekis atmosferoje šiuo metu yra iki 500 proc. didesnis už įprastą gamtoje. Vandenynuose gyvsidabrio koncentracija yra maždaug 200 proc. didesnė už įprastą gamtoje.

Šiuo metu gyvsidabris skirtingose pasaulio šalyse naudojamas įvairiai. Europoje gyvsidabris naudojamas labai ribotai. Ateinančius keletą metų jis faktiškai daugiausia bus naudojamas dantų plombose, nes naudoti gyvsidabrį pramonėje uždrausta. Kituose pasaulio regionuose daugiau gyvsidabrio vis dar naudojama pramonės veikloje ir mažo masto aukso gavybos sektoriuje.

Vienas iš didžiausių gyvsidabrio taršos šaltinių Europoje ir kitur yra kietojo kuro, kaip antai akmens anglių, lignito, durpių ir medienos, pramoninis ir buitinis deginimas. Šiame kure yra šiek tiek gyvsidabrio, ir deginant kurą gyvsidabris patenka į aplinką. Tokiu būdu išmetamas gyvsidabris yra pagrindinis Europoje išmetamo gyvsidabrio šaltinis ir tai susiję su tokia veikla, kaip elektros energijos gamyba, cemento gamyba ir metalų gamyba.

Dažniausiai gyvsidabrio poveikį žmonės patiria vartodami jūros gėrybes. Gyvsidabriui patekus į jūrinių gyvūnų organizmą, jis paprastai nebepašalinamas ir ilgainiui jame kaupiasi. Didesnių plėšrių žuvų organizme gyvsidabrio koncentracija paprastai yra didesnė, nes jos ėda mažesnius gyvūnus, kurių organizme jau yra tam tikras kiekis gyvsidabrio. Todėl valgant didesnes plėšrias žuvis, pvz., tunus arba durklažuves, paprastai suvartojama daugiau gyvsidabrio, negu valgant mažesnes žuvis, kurios yra žemesnėje maisto grandinės dalyje.

Poveikis sveikatai priklauso nuo suvartojamos dozės, tačiau didžiausią susirūpinimą kelia gyvsidabrio poveikis vaisiui ir mažiems vaikams. Gyvsidabrio poveikis gali būti patiriamas gimdoje dėl motinos suvartojamų jūros produktų. Tai gali turėti didelį ir visą gyvenimą trunkantį poveikį besivystančiai kūdikio galvos smegenų ir nervų sistemai – atminčiai, kalbai, dėmesiui ir kitiems įgūdžiams. Apytikriai vertinama, kad vien Europoje kasmet gimsta daugiau kaip 1,8 mln. vaikų organizme turėdami gyvsidabrio, kurio kiekis viršija rekomenduojamas saugias ribas.

Europoje nuo seno buvo naudojama ir išmetama daug gyvsidabrio, tačiau padarius svarbius teisės aktų pakeitimus pastaruosius 40 metų gyvsidabrio naudojama ir išmetama į aplinką gerokai mažiau. Kitose pasaulio šalyse gyvsidabrio naudojimas ir išmetimas ilgainiui didėjo dėl besitęsiančio ekonominio vystymosi ir industrializacijos, kurių pagrindiniai šaltiniai yra akmens anglių deginimas, taip pat nedidelio masto neverslinė aukso gavyba.

2013 m. spalio mėn. priimta pirmoji pasaulinė tarptautinė sutartis, Minamatos konvencija, kuria siekiama spręsti gyvsidabrio problemą. Konvenciją ratifikavo 98 šalys ir ji įsigaliojo 2017 m. Dar per anksti vertinti Konvencijos poveikį, tačiau tai labai svarbus žingsnis užtikrinant, kad būtų imamasi suderintų veiksmų pasauliniu mastu gyvsidabrio taršai mažinti.

Europoje gyvsidabrio gavyba nebevykdoma, o ateityje paklausa Europoje toliau mažės. Europoje gyvsidabris daugiausia bus išmetamas deginant kietąjį kurą, pavyzdžiui, akmens anglis, durpes, lignitą ir medieną.

Didžiausias pasaulyje gyvsidabrio šaltinis yra nedidelio masto aukso gavyba. Ja užsiima pavieniai asmenys arba mažos grupės – auksas kasamas gana paprastai ir nedidelėmis sąnaudomis, dažniausiai nereguliuojamoje aplinkoje. Apytikriai vertinama, kad daugiau kaip trečdalis pasaulio išmetamų teršalų yra susiję su šiuo šaltiniu, todėl, pradėjus taikyti alternatyvias saugesnes technologijas, būtų galima gerokai sumažinti pasaulinį naudojimą ir išmetamųjų teršalų kiekį.

Nepaisant to, kad praeityje gyvsidabrio naudojimas ir išmetamųjų teršalų kiekis tokiuose regionuose kaip Europa ir Šiaurės Amerika sumažėjo, tikėtina, kad jo kiekis mūsų aplinkoje ilgą laiką išliks didelis dėl ilgo gyvsidabrio būvio ciklo aplinkoje, taip pat dėl to, kad gyvsidabrio išmetamų teršalų daugėja kituose pasaulio regionuose. Šie teršalai taip pat migruoja dideliais atstumais. Iš tiesų apie pusė Europoje nusėdusio gyvsidabrio susidarė už žemyno ribų.

Renkame informaciją apie pramoninės veiklos metu į orą ir vandenį išmetamą gyvsidabrį, tvarkydami Europos išleidžiamų ir perduodamų teršalų registrą (toliau – E-IPTR), ir iš kitų šaltinių į orą išmetamų teršalų įverčius pagal ES teisės aktus ir tarptautinius susitarimus.

EAA taip pat renka duomenis apie teršalų lygį vandens telkiniuose pagal Vandens pagrindų direktyvą. Naujausi turimi duomenys, kuriuos EAA paskelbė kaip dalį „Vandens būklės“ ataskaitos, rodo, kad beveik 46 000 Europos paviršinio vandens telkinių neatitinka direktyvoje nustatytų gyvsidabrio ribinių verčių.

EAA taip pat yra ES žmogaus biologinės stebėsenos projekto partnerė – šiuo projektu siekiama surinkti geresnių įrodymų apie faktinį cheminių medžiagų, įskaitant gyvsidabrį, poveikį piliečiams ir jų galimą poveikį sveikatai.

Visa ši informacija padeda stebėti dabartinių Europos politikos krypčių laimėjimus ir plėtoti naujas politikos kryptis tokiose srityse kaip pramoninis reguliavimas ir cheminės medžiagos, taip pat prisidėti prie Minamatos konvencijos tikslų įgyvendinimo.

Šie duomenys pateikti naujoje EAA paskelbtoje ataskaitoje „Gyvsidabris aplinkoje“, kurioje išsamiai apžvelgiami visi šie sveikatos ir aplinkosaugos klausimai bei su gyvsidabriu susijusios politikos kryptys.

Visi galime imtis veiksmų, kad sumažintume gyvsidabrio poveikį sau ir neleistume gyvsidabriui patekti į aplinką. Pavyzdžiui, nacionalinės maisto saugos tarnybos dažnai teikia patarimus, kaip piliečiams gauti kuo daugiau naudos sveikatai valgant žuvį ir kartu riboti gyvsidabrio poveikį. Be kita ko, yra parengtos gairės dėl žuvų vartojimo nėščiosioms ir mažiems vaikams.

Žmonės taip pat gali susidurti su gyvsidabrio turinčiais įrenginiais, kaip antai baterijomis, lempomis ir elektros įranga. Turime užtikrinti, kad šios medžiagos būtų tinkamai tvarkomos ir šalinamos taip, kad jose esantį gyvsidabrį būtų galima saugiai utilizuoti ir jis galiausiai neatsidurtų aplinkoje. Taip pat galime sumažinti gyvsidabrio išmetimą nedegindami kietojo kuro namams šildyti, jei yra kitų alternatyvų. Be to, dantims gydyti galima naudoti plombas, kurių sudėtyje nėra gyvsidabrio, ir taip dar labiau sumažinti gyvsidabrio naudojimą.