Kaip žuvis be vandens - Jūrų valdymas keičiantis klimatui

Dėl 7-ajame dešimtmetyje ypač išaugusio dirbtinių trąšų naudojimo žemės ūkyje ir urbanizacijos Baltijos jūroje padaugėjo maistingųjų medžiagų – ir tam tikra prasme –taršos. Dėl to suintensyvėjo fitoplanktono ir juo besimaitinančių žuvų populiacijų augimas (daugiau fitoplanktono reiškia daugiau maisto žuvims). Tačiau tuo pačiu tai sukėlė ir anoksijos problemą giliausiose jūros vietose.

Kai vanduo prie jūros dugno tampa anoksiškas, iš dugno į vandenį išsiskiria vandenilio sulfidas. Vandenilio sulfidas yra nuodingas daugumai gyvybės formų ir tikriausiai būtent šios medžiagos ir deguonies stygiaus derinys pražudė norvegiškus omarus Kategato jūroje tą 1986 -ųjų metų naktį.

Anoksiškos teritorijos Baltijos jūroje dabar tokios didelės, kad vidurio rytų Baltijos dalyje sumažėjo galimų nerštaviečių plotai. Dėl to mažėja menkių nerštas.

Didelį menkių kiaušinėlių ir lervų išgyvenimo procentą 1978–1983 m. lėmė keturi veiksniai. Visų pirma, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje sumažėjo žvejyba. Antra, dėl klimato sąlygų iš Šiaurės jūros atkeliavo labai druskingo vandens masės. Baltijos jūra buvo gėlavandenis ežeras, kol maždaug prieš 8 000 metų nepradėjo kilti jūros lygis ir dalis Šiaurės jūros sutekėjo į ežerą. Sūraus vandens patekimas į Baltijos jūrą tebeturi didelę įtaką jos druskingumui ir deguonies kiekiui vandenyje.

Jūros vandens srautai padidino deguonies koncentracijas menkių nerštavietėse, kiaušinėlių išgyvenimo procentą ir jauniklių skaičių. Trečia, buvo gausu irklakojų vėžiagyvių (lot. pseudocalanus acuspes) lervų – reikšmingo menkių maisto šaltinio; ir, galiausiai, nebuvo daug plėšrūnų – bretlingių ir ruonių. Bretlingiai minta menkių kiaušinėliais, o ruoniai – menkėmis.

Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio dideli vandens srautai iš Šiaurės jūros tapo retesni, todėl pablogėjo kiaušinėlių išgyvenimo sąlygos ir sumažėjo žuvų jauniklių. Dėl mažesnio druskingumo sumažėjo irklakojų vėžiagyvių – įprasto lervų maisto. Nors vėlesniais metais biologiškai saugios žvejybos ribos buvo sumažintos, politikų suderinti BLSK jas paprastai viršydavo (1 pav.).

Problemą dar labiau pasunkina neteisėta žvejyba. Apskaičiuota, kad dar 30 proc. žuvies šioje Baltijos jūros dalyje atgabenama į krantą neteisėtai. 2007 m. vasarą Lenkijos laivų neteisėtai sugaunami kiekiai buvo tokie dideli, kad antrojoje metų pusėje Europos Komisija sustabdė Lenkijos laivų vykdomą žvejybą.

1 pav. / Mokslininkų rekomenduoti sugavimai (pagal ICES rekomendacijas), sutarti bendri leistini sugauti kiekiai (BLSK) ir faktiniai sugavimai žvejybos teritorijose aplink Bornholmą 1989–2007 m. Šaltinis: EAA, 2008.

Klimato kaita veikia Baltijos jūros vandens temperatūrą ir druskos balansą. Temperatūros kilimas giliose vietose padidins metabolinį deguonies suvartojimą ir sumažins deguonies tirpumą vandenyje. Tai, savo ruožtu, išplės geografinį anoksijos paplitimą. Baltijos jūros druskingumas nuolat mažėja nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio dėl gausesnio lietaus ir mažesnių iš Šiaurės jūros atitekančių srautų.

Pagal Baltijos jūrinio klimato prognozes ateičiai, kritulių kiekis didės, o iš Šiaurės jūros atplaukiantys srautai toliau mažės. Tai reiškia, kad, jei žvejybos apkrova nebus sumažinta, menkės ir kitų jūrinių žuvų ištekliai gali ir toliau nykti.

2 pav. / Hipoksijos (mažesnės nei 2 ml/l deguonies koncentracijos) ir anoksijos (nulinės deguonies koncentracijos, dažnai dalyvaujant vandenilio sulfidui, kuris, reaguodamas su deguonimi, sudaro sulfatą; įvykus tokiai reakcijai, laikoma, kad deguonies koncentracija yra neigiama) skaičiavimai 2007 m. rudenį. Šaltinis: http://www.helcom.fi/environment2/ifs/ifs2007/en_GB/HydrographyOxygenDeep/.

Reaguodamos į sudėtingas ir rimtas aplinkosaugos problemas Baltijos jūroje, regiono šalys susitarė dėl „Baltijos jūros veiksmų plano“, apimančio nacionalinius veiksmus žemės ūkio, žuvininkystės ir regioninės politikos integravimo srityje. Šis 2007 m. lapkritį priimtas planas sudaro svarbų pamatą ES politikai įgyvendinti šiame regione.

Klimato kaita pakeis Baltijos jūrą ir jos gebėjimą išlaikyti tinkamas eksploatuoti menkių populiacijas. Kad komerciniai menkių ištekliai išliktų pakankami, į šiuos pokyčius būtina atsižvelgti juos valdant
Prof. Brian MacKenzie, DTU-Aqua, Danijos technikos universitetas

Tai apima naująją Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, kurioje numatyta, kad su Baltijos jūra besiribojančios valstybės iki 2020 m. turi užtikrint i šios jūros ir žuvų bendrijų gerą ekologinę būklę.

Be to, Europos Komisija rengia Baltijos jūros regioninę strategiją, pagal kurią bus sudarytas veiksmų planas, apibrėžiantis pagrindinius veikėjus, susijusias finansines priemones ir darbų tvarkaraštį. Švedijos pirmininkavimo metu vienas iš 2009 m antros pusės jos prioritetų yra tai, kad valstybės narės priimtų šią strategiją. Švedija yra nurodžiusi, kad Baltijos jūros aplinka yra vienas iš jos prioritetų.

Bendroji žuvininkystės politika (BŽP) buvo suformuota siekiant reguliuoti žvejybos veiklą aplinkosauginiu, ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Tačiau daugelio komerciškai vertingų žuvų rūšių Europoje sužvejojama gerokai per daug ir jų populiacijos dabar yra mažesnės už nustatytą saugų biologinį kiekį. Dėl teisės aktų pobūdžio yra brangu ir sunku sėkmingai patraukti atsakomybėn valstybės nares, sužvejojančias didesnius nei leidžiama kiekius.

Matydami akivaizdų daugelio žuvų išteklių tvaraus valdymo nesėkmingumą, jūrų ekspertai ragina iš esmės peržiūrėti politiką, aiškiai esančią šalių kompromiso produktu. Jūrų aplinką reikėtų vertinti kaip ekosistemą, o ne kaip eksploatuojamus sektorius.

ES žuvininkystės ir jūrinių reikalų komisaras Joe Borg netgi yra pasakęs, kad BŽP neskatina žvejų ar politikų atsakomybės, ir 2008 m. rugsėjį pradėjo nedelsiamą BŽP peržiūrą – keturiais metais anksčiau nei planuota.