Visuotinio tvarumo link

Toks išsamesnis visuotinis įsipareigojimas užtikrinti tvarumą nuteikia optimistiškai. Pripažinimas, kad darnus vystymasis besivystančioms ir išsivysčiusioms šalims yra tiek iššūkis, tiek būtinybė, iš tiesų yra žingsnis tinkama linkme.

Todėl bendrasis Europos Sąjungos 7-osios aplinkosaugos veiksmų programos tikslas atitinka tai, kas nurodyta darnaus vystymosi tiksluose: „2050 m. gyvensime gerai, paisydami planetos ekologinių ribų." Siekiant šio tikslo, Europoje įgyvendinta daug įvairių priemonių. Tačiau, atsižvelgiant į mūsų ekonomikos ir aplinkos globalumą, šalims ar šalių grupėms (pvz., ES) atskirai spręsti aplinkos problemas yra sudėtingiau. Pavyzdžiui, kad ir kur išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, jos prisideda prie išlakų koncentracijos viso pasaulio atmosferoje, todėl jų poveikis juntamas toli nuo šaltinio ir galbūt bus juntamas tolimoje ateityje.

Jei nebus dedama pastangų visame pasaulyje ir jei nebus pereita prie tikro tvarumo, kyla pavojus, kad dėl mūsų neveiklumo visoje planetoje sumažės gerovė ir gyvenimo kokybė. Iš mūsų ataskaitos „Europos aplinka. Būklė ir raidos perspektyvos 2015 m." (SOER 2015) matyti, kad dėl dabartinių vartojimo ir gamybos tendencijų gerėja mūsų gyvenimo kokybė , ir, kad ir kaip paradoksalu, jai kyla pavojus.

Artėjimas prie ribų

Ataskaitoje SOER 2015 taip pat pabrėžiama, jog yra požymių, kad mūsų ekonomika artėja prie ekologinių savo funkcionavimo ribų ir kad jau dabar patiriame tam tikrus fizinių ir aplinkos išteklių apribojimus. Remiantis turimais paskaičiavimais, bendras pasaulinis vartojimas daugiau kaip 50 proc. viršija planetos regeneracinį pajėgumą. Kitaip tariant, vartojame daugiau, nei mūsų planeta gali per tam tikrą laikotarpį išteklius atkurti taip, kad nesumažėtų tokio atkūrimo pajėgumas.

Kai kurios didžiosios pasaulinės tendencijos kelia papildomą susirūpinimą. Šiandien mažiau nei 2 iš 7 milijardų pasaulio gyventojų yra priskiriami prie vidurinės klasės vartotojų. Manoma, kad 2050 m. planetos gyventojų skaičius pasieks 9 mlrd., o 5 mlrd. iš jų priklausys vidurinei klasei. Tikėtina, kad dėl tokio augimo padidės pasaulinė konkurencija dėl išteklių, o ekosistemoms teks papildomas krūvis.

Iki 2030 m. medžiagų pasaulyje bus sunaudojama dukart daugiau. Prognozuojama, kad per ateinančius 20 metų energijos ir vandens paklausa pasaulyje išaugs 30–40 proc. Taip pat skaičiuojama, kad maisto, pašarų ir pluošto paklausa iki 2050 m. išaugs apie 60 proc.

Kadangi išteklių mažėja, o konkurencija auga, dėl pagrindinių išteklių tiekimo saugumo kyla vis didesnis susirūpinimas. Augantis susirūpinimas dėl maisto bei vandens tiekimo saugumo ir energetinio saugumo per pastaruosius 5–10 metų paskatino tarpvalstybinio žemės įsigijimo procesus, pirmiausia besivystančiose šalyse.

Europa ir visuotinis tvarumas

Europos Sąjunga yra svarbi pasaulinio lygmens gamintoja ir vartotoja. Daugumos Europos šalių ekologinis pėdsakas šiuo metu viršija jų biologiškai produktyvią teritoriją, arba „biologinę talpą". Be to, atsižvelgiant į ES prekybą su kitomis pasaulio šalimis, didelė poveikio aplinkai dalis, susijusi su vartojimu Europos Sąjungoje, yra juntama už ES ribų. Be to, ES paklausos nulemta aplinkos pėdsako dalis už ES ribų per pastarąjį dešimtmetį išaugo tokiose srityse kaip žemės, vandens ir medžiagų naudojimas, taip pat oro teršalų išlakos.

Pastaraisiais metais apibrėžiant pasaulinius aplinkos klausimus vartojamos tokios sąvokos kaip lūžio taškas, ribos ir spragos. Tačiau tokios formuluotės dar neįsitvirtino visuomenėje, ekonomikoje, finansų sistemose, politinėje ideologijoje ir žinių sistemose, kuriose vis dar neatsižvelgiama į tai, kad planeta nėra beribė. Tačiau mūsų planetos pagrindiniai ištekliai, tokie kaip vanduo ir žemė, yra riboti.

Pasaulio ekonomikos sistemoje, kuriai būdingi riboti ištekliai ir kurioje auga pasaulinė paklausa, o aplinkos būklė prastėja, vienintelė įmanoma išeitis – efektyviu išteklių naudojimu grindžiama žalioji ekonomika. Norint pereiti prie žaliosios ekonomikos, būtina iš esmės pakeisti tai, kaip gaminame ir vartojame prekes ir paslaugas, statome miestus, vežame žmones ir prekes, gaminame maisto produktus ir pan.

Politika, kuria siekiama užtikrinti, kad ekonomika taptų ekologiškesnė, neturi būti vertinama kaip ribojanti ar brangiai kainuojanti. Netgi priešingai, ji gali suteikti papildomų galimybių. Daugelyje Europos ūkio sektorių pavyko sumažinti medžiagų paklausą ir teršalų kiekį arba panaikinti sąsają tarp ekonomikos augimo ir teršalų kiekio. Pavyzdžiui, aplinkos pramonės sektorius 2000–2011 m. išaugo per 50 proc. Tai vienas iš nedaugelio ES ekonomikos sektorių, kurie po 2008 m. finansų krizės suklestėjo.

Panašiai ir gyventojų skaičiaus augimą bei didėjančią konkurenciją dėl išteklių taip pat galime vertinti kaip veiksnius, kurie skatina reikiamus sisteminius pokyčius. Kad viską suderintume, galime pradėti visame pasaulyje statyti erdviškai suplanuotus miestus, kurių pagrindinės sistemos, tokios kaip energetikos, judumo ir transporto, netampa našta gamtiniam kapitalui ir yra kuo labiau pagrįstos „nulinio anglies dioksido išskyrimo" ir „veiklos be atliekų" principais.

Hans Bruyninckx
Europos aplinkos agentūros (EAA) vykdomasis direktorius

Redakcijos straipsnis paskelbtas 2015 m. rugsėjo mėn. EAA informaciniame biuletenyje nr. 2015/3