Biologinės įvairovės politika

ES politika

2001 m. tvaraus vystymosi strategijoje ES užsibrėžė tikslą iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir atkurti arealus ir gamtines sistemas. Europos Komisijos 2006 m. komunikate dėl biologinės įvairovės pateikiamos pagrindinės šios politikos gairės. Jis suteikia labai reikalingą impulsą 2010 m. tikslui pasiekti, pabrėžia ES institucijų ir valstybių narių atsakomybę ir nustato ambicingą politikos metodą ir veiksmų planą, kuriame siūlomos konkrečios priemonės.

„Nors klimato kaita sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio, vienu esminiu požiūriu biologinės įvairovės nykimas yra netgi rimtesnė grėsmė. Taip yra todėl, kad kai kurios ekosistemos sunyksta taip, kad jų atkurti nebeįmanoma – jos išnyksta visam laikui.“

Stavros Dimas, už aplinką atsakingas Europos Komisijos narys, 2006 m. Žalioji savaitė

ES gamtos išsaugojimo politikos pagrindą sudaro du teisės aktai:

• Paukščių apsaugos direktyva ir
• Natūralių arealų apsaugos direktyva

Šios dvi direktyvos suteikia pagrindą tinklui Natura 2000 – visą Sąjungą aprėpiančiam gamtos rezervatų tinklui, skirtam Europai ypač svarbioms rūšims ir arealams apsaugoti. ES gamtos išsaugojimo politikai skirta speciali finansavimo priemonė – fondas LIFE-Nature.

Biologinės įvairovės nykimą daugiausia lemia sektorių veikla. 1998 m. Europos Bendrijos Biologinės įvairovės strategija parengta atsižvelgiant į biologinės įvairovės aspektus sektorių politikoje, įskaitant gamtinių išteklių išsaugojimą, žemės ūkį, žuvininkystę, regionų politiką ir erdvės planavimą, miškininkystę, energetiką ir transportą, turizmą, plėtrą ir ekonominį bendradarbiavimą.

Kitos su biologine įvairove susijusios ES lygio politikos priemonės:

• 2002 m. patvirtinta šeštoji ES aplinkos apsaugos veiksmų programa „Mūsų ateitis – mūsų pasirinkimas“ , kurioje vienas iš keturių pagrindinių spręstinų klausimų yra biologinės įvairovės išsaugojimas.
• 2004 m. „Malahido kreipimasis“, nustatantis 18 prioritetinių kovos su biologinės įvairovės nykimu tikslų, kurių daugelis susiję su biologinės įvairovės aspektų įtraukimu į sektorių politiką.

Europinė ir pasaulinė biologinės įvairovės politika

1992 m. JT Biologinės įvairovės konvencija pažymėjo tarptautinės bendruomenės ryžtą kovoti su biologinės įvairovės nykimu. Atsiliepdamos į tai Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijai priklausančios šalys patvirtino Europinę biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės strategiją. Įtraukta į ministerijų bendradarbiavimo procesą „Aplinka Europai“ ši strategija suteikia galimybę visos Europos šalims bendradarbiauti kovojant su biologinės įvairovės nykimu.

2002 m. biologinės įvairovės konvencijoje ir Johanesburgo susitikime darnaus vystymosi klausimams aptarti buvo numatytas tikslas iki 2010 m. stipriai sulėtinti biologinės įvairovės nykimą visame pasaulyje. 2003 m. Europos aplinkos ministrai Kijevo rezoliucija dėl biologinės įvairovės susitarė iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą.

Biologinės įvairovės konvencija valstybėms nustato biologinės įvairovės planavimo prievolę. Visos šalys turi parengti nacionalines Konvencijos tikslų siekimo strategijas ir atitinkamuose veiksmų planuose nustatyti konkrečias šių tikslų įgyvendinimo priemones. Šių nacionalinių biologinės įvairovės strategijų ir veiksmų planų sąrašas pateikiamas Biologinės įvairovės konvencijos tinklavietėje.