Apie klimato kaitą

„Klimato kaita yra didžiausia ir toliausiai siekianti rinkos nesėkmė iki šiol“

Seras Nicholas Stern, JK vyriausybės ekonomikos tarnybos vadovas
ir buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, 2006 m.

Per pastaruosius 150 metų vidutinė temperatūra pasaulyje pakilo beveik 0,8°C, Europoje – maždaug 1°C. Vienuolika pastarųjų dvylikos metų (1995–2006 m.) buvo vieni šilčiausių nuo pat Žemės paviršiaus temperatūros matavimo pradžios (1850 m.). Jei nebus imtasi pasaulinio masto veiksmų išmetamų teršalų kiekiui apriboti, Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija prognozuoja, kad iki 2100 m. pasaulinė temperatūra gali dar pakilti 1,8–4,0°C. Tai reiškia, kad temperatūros padidėjimas nuo ikipramoninių laikų viršytų 2°C. Peržengus šį slenkstį daug labiau tikėtini negrįžtami ir galbūt katastrofiški pokyčiai. (Daugiau informacijos)

Klimato kaitos poveikis pastebimas jau dabar ir prognozuojama, kad jis taps vis akivaizdesnis. Numatoma, kad vis dažniau kartosis ir stiprės gamtos stichijos – karščio bangos, sausros ir potvyniai. Europoje vidutinė temperatūra labiausiai pakilo Pietų Europos ir Arkties regionuose. Kritulių kiekis sumažėjo Pietų Europoje ir padidėjo šiaurėje ir šiaurės vakaruose. Tai daro poveikį natūralioms ekosistemoms, žmogaus sveikatai ir vandens ištekliams. Daugiausia žalingų pasekmių patirs tokie ekonomikos sektoriai kaip miškininkystė, žemės ūkis, turizmas ir statyba. Šiaurės Europos žemės ūkio sektoriui tam tikras temperatūros pakilimas gali būti naudingas.

Norint sustabdyti klimato kaitą, būtina žymiai sumažinti visame pasaulyje išmetamų šiltnamio dujų kiekį. Tam numatomos specialios politikos kryptys.

Pagrindiniai dirbtinių šiltnamio dujų šaltiniai:

• iškastinio kuro deginimas elektros gamybos, transporto, pramonės ir buities sektoriuose;
• žemės ūkis ir žemės plotų naudojimo pokyčiai, pvz., miškų naikinimas;
• atliekų šalinimas sąvartynuose ir
• pramoninių fluoruotų dujų naudojimas.

Net jei išmetamų teršalų kiekio mažinimo politika ir pastangos bus sėkmingos, kai kurie klimato pokyčiai neišvengiami. Todėl turime parengti strategiją ir veiksmus, kaip prisitaikyti prie klimato kaitos Europoje ir ypač už jos ribų, kadangi mažiausiai išsivysčiusios šalys yra labiausiai pažeidžiamos, nes turi mažiausiai finansinių ir techninių pajėgumų prisitaikyti.